LIŪDESIO METAI

Vaiko netekties skausmas

Mūsų Valdovo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) vyresnysis sūnus Kasimas mirė būdamas septyniolikos mėnesių. Praėjus daugeliui metų po šio skaudaus įvykio, mirė ir kitas Jo sūnus, Abdula. Iš Jo palaimintųjų akių riedant ašaroms, mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsigręžė į kalną ir tarė: „O kalne! Jei tai, kas ištiko mane, būtų ištikę tave, tu nebūtum ištvėręs ir būtum sugriuvęs!“ – taip išreikšdamas Savo sielvartą. Kai mūsų motina Chazrat Chadidža paklausė: „O Allaho Pasiuntiny! Kur jie dabar?“, Jis atsakė: „Jie Rojuje“.

Kai Visatos Sultonas, mūsų mylimas Pranašas, neteko abiejų Savo sūnų, daugdieviai labai apsidžiaugė. Tokie netikintieji kaip Abu Džahlis, pasinaudoję proga, garsiai šaukė aplinkui: „Dabar Muchammedas – abtaras; Jo giminė nutrūko. Jam neliko sūnaus, kuris pratęstų Jo giminę. Kai Jis pats mirs, Jo vardas ir šlovė bus pamiršti“.

Tada Allahas Aukščiausiasis atsiuntė Kausar sūrą ir paguodė Savo Rasulą. Sūroje prasme sakoma: „(O Mano Chabibe!) Iš tiesų Mes davėme Tau Kausarą (Mes padovanojome Tau Kausaro tvenkinį ir labai daug gėrio). Todėl atlik namazą (maldą) Savo Viešpačiui ir aukok auką. Iš tiesų tas, kuris kalba prieš Tave (vadindamas Tave bepalikuoniu), pats yra bepalikuonis ir neturintis jokio gėrio. (Tas, kuris vadina Tave abtaru, pats yra be palikuonių, be garbės ir be vardo. O Tavo tyra giminė, Tavo vardas ir Tavo garbė, o Mano Chabibe, išliks iki Prisikėlimo dienos. Ir achirate Tau skirta daug didžių pagerbimų, kurių niekas negali įsivaizduoti.)“1

Abu Talibo mirtis

Netrukus po mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam), sūnų mirties Abu Talibas susirgo, ir jo liga kasdien sunkėjo. Kuraišų daugdieviai apie tai išgirdo ir pagalvojo: „Kol Abu Talibas buvo gyvas, jis labai stengėsi globoti Muchammedą. Dabar artėja jo išėjimo metas. Aplankykime jį, kad ir paskutinę jo valandą. Juk Chamza, neprilygstamas arabų didvyris, ir Umaras, kurio drąsa ir bebaimiškumas aiškūs kaip saulė, tapo musulmonais. Kasdien žmonės iš arabų genčių ateina būriais ir Jam paklūsta. Taip musulmonų kasdien daugėja, ir jų balsas pripildo pasaulį. Esant tokiai padėčiai, turime arba jiems paklusti, arba būti pasiruošę karui ir kovai. Nueikime pas Abu Talibą ir paaiškinkime padėtį, kad jis mus sutaikytų. Nepulkime Jo religijos, ir tegul Jis nepuola mūsiškės“. Taip sumanę, jie atėjo pas Abu Talibą. Žinomi vyrai, tokie kaip Ukba, Šaiba, Abu Džahlis ir Umaja ibn Chalafas, susėdo ant pagalvėlių prie Abu Talibo guolio. Jie tarė: „Mes tikime tavo didybe ir pripažįstame tavo pranašumą. Todėl niekada tau nesipriešinome. Bijome, kad po tavo mirties Muchammedas ims mus pulti ir priešiškumas tarp mūsų tęsis. Sutaikyk mus, kad nepultume vieni kitų religijos“.

„O kalne! Jei tai, kas ištiko mane, būtų ištikę tave, tu nebūtum ištvėręs ir būtum sugriuvęs!“ Hadisas šarif

Kaip ir daugelio islamo didžiųjų kapai, mūsų mylimo Pranašo (sallallahu alaihi va sallam) pirmosios žmonos, mūsų motinos Chazrat Chadidžos (radijallahu anha), antkapis buvo nugriautas ir pašalintas.

Abu Talibas pasikvietė mūsų Valdovą Pranašą ir tarė: „Visi kuraišų vadai prašo Tavęs nesikišti į jų religiją. Jei su tuo sutiksi, jie Tau tarnaus ir padės“. Pasaulių Valdovas tarė: „O dėde! Aš noriu pakviesti juos tik į vieną žodį, ir dėl to žodžio jiems nusilenks visi arabai, o tie, kurie nėra arabai, mokės jiems džizją (tam tikrą mokestį)“. O kuraišų vadams Jis tarė: „Taip! Jei man ištarsite vieną žodį, juo valdysite visus arabus, o tie, kurie nėra arabai, jums nusilenks“. Abu Džahlis tarė: „Gerai. Ištarsime jį dešimt kartų. Koks tai žodis?“ Kai mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, atsakė: „Kad tartumėte ‚La ilaha illallah‘ ir išmestumėte stabus, kuriuos garbinate vietoj Allaho Aukščiausiojo“, daugdieviai tuoj pat tarė: „Prašyk iš mūsų ko nors kito! …“ Mūsų Valdovas Pranašas tarė: „Net jei atneštumėte saulę ir įdėtumėte ją man į rankas, nieko kito iš jūsų neprašyčiau“.

Daugdieviai tarė: „O Abul Kasimai! Tu siūlai labai keistą dalyką. Mes norime Tavęs paisyti, bet Tu nepaisai mūsų!“ – ir atsistoję išėjo. Jiems išėjus, Abu Talibas tarė mūsų Valdovui Pranašui: „Tai, ko prašei iš kuraišų, buvo visiškai teisinga. Tu kalbėjai tiesą“. Šie dėdės žodžiai suteikė mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, vilties, ir Jis suprato, kad Abu Talibas gali įtikėti. Jis tarė: „O dėde! Ištark vieną kartą ‚La ilaha illallah‘! … Kad Prisikėlimo dieną galėčiau tave užtarti (šafaatas)“. Abu Talibas atsakė: „Bijau, kad žmonės mane smerks sakydami: ‚Jis išsigando mirties, todėl ir tapo musulmonu‘. Kitaip būčiau Tave pradžiuginęs“. Taip jis parodė, kad jo nafsui (geismų sielai) tai buvo sunku. Jo liga vis sunkėjo, ir jis mirė.2

Mūsų motinos Chazrat Chadidžos mirtis

Dešimtaisiais bisato metais, praėjus trims dienoms po Abu Talibo mirties, mirė ir Allaho Pasiuntinio visų sielvartų bendrininkė, dvidešimt penkerius metus buvusi Jo gyvenimo palydovė, mūsų palaimintoji motina Chazrat Chadidža. Ji mirė po trejus metus trukusios apgulties, kupinos vargų ir sielvartų, likus trejiems metams iki hidžros, Ramadano mėnesio pradžioje, būdama 65 metų.3 Mūsų Valdovas Fachr al-kainat (sallallahu alaihi va sallam) Savo palaimintosiomis rankomis palaidojo mūsų motiną Chazrat Chadidžą. Jis labai liūdėjo jos netekęs.

Tai, kad mūsų motina Chazrat Chadidža ir Jo dėdė Abu Talibas mirė tais pačiais metais vienas po kito, pripildė mūsų Valdovo Pranašo širdį sielvarto. Todėl šie metai buvo pavadinti „Sanat al-chuzn“, t. y. liūdesio metais.

Mūsų motinos Chazrat Chadidžos mirtis sukrėtė mūsų mylimą Pranašą ir be galo Jį nuliūdino. Juk ji pirmoji įtikėjo mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu, ir Jį pripažino. Be to, ji buvo didžiausia Jo atrama ir paguoda. Kai visi buvo priešai, ji atvėrė visą savo širdį ir buvo kupina meilės mūsų Pranašui. Visą savo turtą ir lobį, viską, ką turėjo, ji paaukojo islamo labui ir dieną naktį darbavosi tarnaudama mūsų mylimam Pranašui. Ji niekada nenuliūdino Allaho Pasiuntinio ir niekada Jo neužgavo. Mūsų Valdovas Pranašas karts nuo karto apie tai pasakodavo ir taip primindavo Savo palaimintosios žmonos dorybes.

„O dėde! Ištark vieną kartą ‚La ilaha illallah‘! … Kad Prisikėlimo dieną galėčiau tave užtarti“ Hadisas šarif

Vieną dieną, kai mūsų Pranašas buvo išėjęs, Chazrat Chadidža išėjo Jo ieškoti. Jai pasirodė Džibrilas alaihis-salam žmogaus pavidalu. Mūsų motina Chazrat Chadidža norėjo paklausti jo apie mūsų Valdovą Pranašą, bet, pagalvojusi, kad jis gali būti vienas iš priešų, grįžo atgal. Pamačiusi mūsų mylimą Pranašą namie, ji papasakojo Jam apie šį įvykį. Mūsų Valdovas Fachr al-kainat tarė: „Ar žinai, kas buvo tas, kurį matei ir kurio norėjai paklausti apie mane? Tai buvo Džibrilas (alaihis-salam). Jis paprašė perduoti tau jo pasveikinimą. Jis taip pat paprašė pasakyti tau, kad Rojuje tau paruoštas pastatas iš perlų. Ten, savaime suprantama, nebus nieko liūdno, nerimą keliančio, varginančio ar slegiančio“.

Vieno ranka sustingo ore, kitas apako

Mūsų mylimas Pranašas (sallallahu alaihi va sallam) nušviesdavo Savo Ashabų, kurie buvo vieni laimingiausių žmonių, širdis neprilygstamais pokalbiais. Jis aiškindavo atsiųstus ajatus al-karima ir nepalikdavo nieko nepasakyto ar neaiškaus. Taip pat Jis eidavo į vietas, kur rinkdavosi daugdieviai, ir nenuilstamai bei nepalūždamas kviesdavo juos į tikėjimą. Abu Džahlis ir Validas ibn Mugira dėl to labai pykdavo ir sakydavo: „Jei taip tęsis, Muchammedas atvers visus į Savo religiją ir nepaliks nė vieno, kuris garbintų mūsų stabus“. Vieną dieną jie nusprendė, kad vienintelis būdas užbaigti šį reikalą – nužudyti Pasaulių Valdovą, mūsų mylimą Pranašą. Abu Džahlis pasiėmė su savimi Validą ibn Mugirą ir kelis jaunuolius iš Machzumo sūnų ir atėjo prie Baitullah. Tuo metu mūsų mylimas Pranašas atliko namazą. Abu Džahlis su akmeniu rankoje tuoj pat šoko į priekį. Tą akimirką, kai jis pakėlė ranką, kad trenktų akmeniu mūsų Valdovui Chabib al-akram ir Nabi al-muchtaram (garbingajam Pranašui), jo rankos sustingo ore. Jis nieko negalėjo padaryti ir visiškai sutriko. Tokios būklės jis grįžo ten, iš kur atėjo. Kai jis priėjo prie daugdievių, jo ranka vėl tapo tokia, kokia buvo, ir akmuo nukrito ant žemės. Vienas iš Machzumo sūnų pagriebė tą patį akmenį ir nuėjo link mūsų Valdovo Pranašo sakydamas: „Pamatysite! Aš Jį nužudysiu! …“ Priėjęs arti, jis staiga apako ir nebematė nieko aplinkui. Tada Machzumo sūnūs visi kartu puolė link mūsų mylimo Pranašo. Priėję visai arti mūsų Valdovo Pranašo, jie staiga nebegalėjo Jo matyti. Tačiau jie girdėjo Jo palaimintąjį balsą. Kai jie eidavo į tą pusę, iš kur sklido balsas, balsas pasigirsdavo jiems už nugaros; kai jie atsigręždavo, jis vėl sklisdavo iš tos vietos, iš kur sklido anksčiau. Tą patį jie patyrė kelis kartus. Galiausiai jie taip sutriko, kad paliko tą vietą, negalėję mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, padaryti jokios žalos.

Sužadėtuvės su Chazrat Aiša ir Chazrat Sauda

Kai Chazrat Chadidža (radijallahu anha) mirė, nebeliko kam tvarkyti Allaho Pasiuntinio namų. Chaula binti Chakim Hatun, tai matydama, atėjo pas Sarvar al-alam. Ji tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tau reikia Tave atitinkančios palydovės ir žmonos, vertos Tau tarnauti. Jei nori, paprašysiu Tau žmonos“. Allaho Pasiuntinys tarė: „O Chaula, kur yra moteris, tinkama šiai tarnystei?“ Chaula atsakė: „Jei nori mergelės, tai Aiša, Tavo bičiulio Abu Bakro duktė. Jei nori našlės, tiks Sauda binti Zama“. Tada Pasiuntinys alaihis-salam tarė: „Paprašyk man jų abiejų rankos“. Allaho Pasiuntinys pirmiausia susižadėjo su Chazrat Aiša, o paskui su Sauda. Chazrat Saudą Jis parsivedė į Savo namus Mekoje. Vestuvės su Chazrat Aiša įvyko Medinoje Šavalio mėnesį, antraisiais metais po hidžros.