TAVASULAS MŪSŲ VALDOVU PRANAŠU
Tavasulas1 mūsų Valdovu Pranašu buvo daromas visais laikais: prieš Jo sukūrimą, po Jo sukūrimo, Jo gyvenimo pasaulyje metu ir po Jo iškeliavimo, kapo gyvenime (barzache), ir tavasulas Juo bus daromas Prisikėlimo dieną, žmonėms prisikėlus, Arasato lygumoje ir Rojuje. Vasila (tarpininkas, prieglobstis) – tai visa, ką Allahas Aukščiausiasis padarė artumo prie Jo ir poreikių išpildymo priežastimi. Leidžiama daryti tavasulą Kilniausiuoju Pasiuntiniu, t. y. padaryti mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, vasila pas Allahą Aukščiausiąjį ir prašyti Jo pagalbos ir užtarimo. Tai daryta Salaf as-salichin (sahabų, tabiinų ir tabi at-tabiinų), ulama ir kitų musulmonų. Nė vienas musulmonas nelaikė to kuo nors blogu. Iki šiol, išskyrus iškreipto tikėjimo žmones, nebuvo nė vieno, kuris tai atmestų. Žmonių tėvas Adomas alaihis-salam, kai buvo nuleistas į žemę, padarė mūsų Valdovą Pranašą vasila. Mūsų mylimas Pranašas viename iš Savo hadisų šarif papasakojo apie šį įvykį taip: „Kai Adomas (alaihis-salam) dėl savo klaidos buvo išvarytas iš Rojaus, Jis tarė: ‚O mano Viešpatie! Atleisk man dėl Muchammedo!‘ Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚O Adomai! Kaip tu pažįsti Muchammedą? Juk Aš Jo dar nesukūriau!‘ Adomas (alaihis-salam) atsakė: ‚O mano Viešpatie! Kai Tu mane sukūrei ir įkvėpei man sielą, aš atmerkiau akis ir pažvelgęs pamačiau, kad ant Aršo krašto parašyta La ilaha illallah Muchammadun Rasulullah. Jis yra tas, kurio vardą Tu myli kartu su Savo vardu‘. Allahas Aukščiausiasis tarė: ‚Tu kalbėjai tiesą, o Adomai! Jis yra tas, kurį Aš myliu labiausiai iš visų Savo kūrinių. Kadangi prašei atleidimo dėl Jo, Aš tau atleidau‘“.2 Pagal kitą pasakojimą Jis tarė: „Jis yra Pranašas, kuris kils iš tavo palikuonių. Jei nebūčiau Jo sukūręs, nebūčiau sukūręs nei tavęs, nei tavo vaikų. Kadangi padarei Jį užtarėju, Aš tau atleidau“.3
Tokių pavyzdžių yra tūkstančiai. Kai kurie iš jų pateikiami toliau: vienas vyras, aklas abiem akimis, paprašė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam), pasimelsti, kad jo akys galėtų matyti. Allaho Pasiuntinys tarė: „Pasimelsiu, jei nori, bet tau būtų geriau, jei būtum kantrus ir tai ištvertum“. „Nebeturiu jėgų būti kantrus. Maldauju Tave pasimelsti“, – atsakė aklasis musulmonas. Tada mūsų Valdovas Pranašas jam tarė: „Atlik abdestą ir sakyk šią maldą!“:
„Allahumma inni asaluka va atavadžachu ilaika bi-Nabijika Muchammadin Nabij-jir-rachmati. Ja Muchammad! Inni atavadžachu bika ila Rabbi fi chadžati-hazichi, li-takdija li. Allahumma šaffichu fijja“.
Hadisų alimas (mokslininkas) imamas an-Nasajis perdavė, kad, kai vyras pasimeldė šia malda, Allahas Aukščiausiasis priėmė jo maldą, ir jis praregėjo. Apie tavasulą mūsų Valdovu, Allaho Pasiuntiniu, Chazrat Usmanas ibn Chanifas papasakojo tokį įvykį: „Kai Usmanas ibn Afanas buvo kalifas, vienas didelėje bėdoje atsidūręs vyras išsakė man savo sielvartą, nes gėdijosi eiti pas Kalifą. Pasakiau jam, kad tuoj pat atliktų abdestą, nueitų į Masdžid as-saadat, pasimelstų ta malda, kuri aklajam musulmonui sugrąžino regėjimą, ir išsakytų, ko trokšta. Pasimeldęs vargšas vyras nuėjo ten, kur buvo Kalifas, ir buvo pas jį įleistas. Kalifas pasodino jį ant savo sadžados (maldos kilimėlio), išklausė jo bėdą ir išpildė jo prašymą. Vargšas vyras, pamatęs, kad jo reikalas staiga sutvarkytas, džiaugsmingas atėjo pas mane ir tarė: ‚Tebūna Allahas Aukščiausiasis tavimi patenkintas! Jei nebūtum pakalbėjęs su Kalifu, nebūčiau išsivadavęs iš šios bėdos‘. Jis manė, kad aš kalbėjausi su Kalifu“.
„(O Adomai!) Jis yra Pranašas, kuris kils iš tavo palikuonių. Jei nebūčiau Jo sukūręs, nebūčiau sukūręs nei tavęs, nei tavo vaikų. Kadangi padarei Jį užtarėju, Aš tau atleidau“ Hadisas kudsi
Kai Chazrat Umaras buvo kalifas, kartą kilo badas. Sahabis Chazrat Bilalas ibn Charsas nuėjo prie Allaho Pasiuntinio kapo ir tarė: „O Allaho Pasiuntiny! Tavo umma miršta badu. Maldauju Tave būti vasila, kad pradėtų lyti“. Tą pačią naktį Allaho Pasiuntinys pasirodė jam sapne ir tarė: „Eik pas Kalifą! Perduok jam nuo manęs salamą ir pasakyk, kad išeitų melsti lietaus!“ Kai Chazrat Umaras išėjo melsti lietaus, pradėjo lyti. Allahas Aukščiausiasis priima maldas dėl tų, kuriuos myli. Allahas Aukščiausiasis paskelbė, kad labai myli Muchammedą alaihis-salam. Todėl jei kas nors meldžiasi sakydamas „Allahumma inni asaluka bidžach-i Nabijikal-Mustafa“, jo malda neatmetama. Tačiau prieštarauja adabui daryti Allaho Pasiuntinį (sallallahu alaihi va sallam) vasila dėl smulkių pasaulietiškų reikalų. Burchanadinas Ibrahimas Malikis sakė: „Vienas labai išalkęs vargšas nuėjo prie Chudžra as-saadat ir tarė: ‚O Allaho Pasiuntiny! Esu alkanas‘. Netrukus atėjo kažkas, nusivedė jį pas save į namus ir pamaitino. Kai vargšas pasakė, kad jo malda buvo išklausyta, šeimininkas tarė: ‚Broli! Palikai savo šeimą ir nukeliavai ilgą ir varginantį kelią, kad aplankytum Allaho Pasiuntinį. Argi dera eiti pas Allaho Pasiuntinį dėl kąsnio duonos? Šioje kilnioje akivaizdoje turėjai prašyti Rojaus ir amžinųjų palaimų! Allahas Aukščiausiasis neatmeta to, ko čia prašoma‘. Tie, kurie pagerbiami galimybe aplankyti Allaho Pasiuntinį, turėtų melsti, kad Jis juos užtartų Prisikėlimo dieną“. Vieną dieną imamas Abu Bakras al-Mukris sėdėjo su imamu at-Tabaraniu ir Abu Šaichu Masdžid as-saadat. Jie jau keletą dienų nieko nebuvo valgę ir buvo labai išalkę. Galiausiai imamas Abu Bakras nebeištvėrė, tarė: „Esu alkanas, o Allaho Pasiuntiny!“ ir pasitraukė į kampą. Vienas kilnus vyras, saijidas, atėjo su dviem savo tarnais ir tarė: „Mano broliai! Jūs prašėte mano senelio, Allaho Pasiuntinio, pagalbos nuo alkio. Jis įsakė man jus pamaitinti“. Jie kartu suvalgė tai, ką jis atnešė. Likučius jis paliko jiems ir išėjo. Vienas islamo mokslininkų, Abu Abdula ibn Numanas Marakušis Tilimsanis (h. 683 / 1284 m. po Kr.), savo vertingoje knygoje Misbach az-zulam išsamiai rašo apie šimtus musulmonų, kurie pasiekė, ko troško, padarę mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį, vasila, ir apie jų maldas. Vienas iš tų, kurie pasiekė savo troškimą, padarę Allaho Pasiuntinį vasila, yra Muchammedas ibn Munkadiras. Jis pasakoja: „Vienas vyras paliko pas mano tėvą aštuoniasdešimt auksinių monetų ir išvyko į džihadą. Jis buvo pasakęs: ‚Pasaugok juos man! Gali jais padėti ir stokojantiems‘. Medinoje kilo badas. Mano tėvas išdalijo visas auksines monetas badaujantiems. Auksinių monetų savininkas grįžo ir jų paprašė. Mano tėvas tarė: ‚Ateik rytoj vakare‘. Jis nuėjo prie Chudžra as-saadat ir iki pat ryto maldavo Allaho Pasiuntinį. Vidurnaktį atėjo vyras ir tarė: ‚Ištiesk ranką!‘ Jis davė jam piniginę su auksu ir dingo. Kai mano tėvas namie suskaičiavo auksines monetas ir pamatė, kad jų aštuoniasdešimt, apsidžiaugė ir tuoj pat grąžino jas savininkui“.
Chazrat Abu Abdula Tilimsanis šioje knygoje taip pasakoja apie įvykį, kurį pats patyrė:
„637 (1239 m. po Kr.) metais su būriu iškilių asmenų išvykome iš Sadaro tvirtovės. Su mumis buvo vyras, kuris rodė mums kelią. Po kurio laiko mūsų vanduo baigėsi. Pradėjome ieškoti vandens. Tuo metu aš pasitraukiau atlikti gamtinių reikalų. Tą pačią akimirką mane apėmė baisus mieguistumas. Pamaniau, kad jie mane pažadins, kai keliaus toliau, ir padėjau galvą ant žemės.
Kai pabudau, buvau visiškai vienas dykumos viduryje. Draugai mane pamiršo ir išvyko. Buvau visiškai vienas, ir mane apėmė didelė baimė. Pradėjau klaidžioti po dykumą šen ir ten. Nežinojau, kur esu ir kur turiu eiti. Visur buvo lygus smėlis. Netrukus sutemo. Neliko net pėdsako karavano, su kuriuo keliavau. Buvau visiškai vienas nakties tamsoje. Mano baimė dar labiau sustiprėjo. Neramus pradėjau eiti greičiau. Po kurio laiko parkritau ištroškęs, pavargęs ir išsekęs. Jau buvau praradęs viltį išgyventi ir jaučiau, kad artėja mirtis. Kentėjau neapsakomą skausmą; mano kančia ir sopulys pasiekė kraštutinę ribą. Staiga man kai kas atėjo į galvą. Nakties tamsoje sukaupiau visas jėgas ir paskutinį kartą nuoširdžiai ir su ichlasu suaimanavau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Padėk! Prašau Tavo pagalbos, Allahui Aukščiausiajam leidus!‘ Vos tai ištaręs, išgirdau, kad kažkas mane šaukia. Pažvelgęs ton pusėn, iš kur sklido balsas, nakties tamsoje pamačiau niekada anksčiau nematytą asmenį, vilkintį spindinčiai baltais drabužiais, aplink save skleidžiantį šviesą ir šaukiantį mane. Jis priėjo prie manęs ir paėmė mane už rankos. Tą pačią akimirką išnyko visas mano nuovargis ir troškulys. Buvo taip, tarsi būčiau gimęs iš naujo. Tuoj pat pajutau Jam artumą. Kurį laiką ėjome susikibę rankomis. Jaučiau, kad išgyvenu vieną gražiausių savo gyvenimo akimirkų. Perėję smėlio kopą, pamačiau karavano, su kuriuo keliavau, šviesas ir išgirdau savo draugų balsus. Priartėjome prie jų. Gyvulys, kuriuo jojau, sekė paskui juos pačiame gale. Staiga jis atėjo ir sustojo priešais mane. Pamatęs priešais save savo jojamąjį gyvulį, sušukau iš džiaugsmo. Man sušukus, su manimi buvęs asmuo paleido mano ranką. Paskui Jis vėl paėmė mane už rankos ir padėjo užsėsti ant mano gyvulio. Tada tarė: ‚Mes niekada neatstumiame to, kuris mūsų ko nors prašo ir ieško mūsų pagalbos‘, apsisuko ir nuėjo. Tada supratau, kad Jis buvo mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys. Jam tolstant, mačiau, kaip Jo skleidžiamas nuras kyla į dangų nakties tamsoje. Kai Jis dingo man iš akių, staiga atsipeikėjau. Nusivylęs sau tariau: ‚Kaip galėjau nepabučiuoti mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio, rankų ir kojų?‘ Bet buvo per vėlu; proga buvo praleista“. Abul Chairas Akta, penkias dienas Medinoje praleidęs alkanas, atėjo prie Chudžra as-saadat ir pasveikino Allaho Pasiuntinį. Jis pasakė, kad yra alkanas, pasitraukė į šalį ir užmigo. Sapne jis pamatė ateinantį Allaho Pasiuntinį, Jo dešinėje – Abu Bakrą as-Sidiką, kairėje – Umarą al-Faruką, o priekyje – Alį al-Murtazą (radijallahu taala anhum adžmain).
Chazrat Alis priėjo ir tarė: „O Abul Chairai! Kelkis! Ko guli? Ateina Allaho Pasiuntinys!“ Jis tuoj pat atsikėlė. Allaho Pasiuntinys atėjo ir davė jam didelį duonos kepalą. Vėliau Abul Chairas pasakojo: „Iš karto pradėjau valgyti, nes buvau labai alkanas. Kai suvalgiau pusę kepalo, pabudau. Kitą pusę radau rankoje“.
„Kas patyrė kokią nors žalą, tegul atlieka tobulą abdestą ir dviejų rakatų namazą! Paskui tegul sako: ‚Ja Rabbi! Prašau Tavęs. Maldauju Tavęs, padarydamas vasila Tavo Pranašą Muchammedą alaihis-salam, kuris yra gailestingumas pasauliams. Ja Muchammad! Darau Tave vasila pas savo Viešpatį, kad Jis išpildytų mano troškimą. Ja Rabbi! Padaryk Jį mano užtarėju!’“ Hadisas šarif
Toliau knygoje Misbach az-zulam rašoma: Achmedas ibn Muchammedas Sufis sakė: „Būdamas Hidžazo dykumoje, nebeturėjau nieko iš to, ką turėjau. Atvykau į Mediną. Prie Chudžra as-saadat pasveikinau Allaho Pasiuntinį salamu. Paskui atsisėdau nuošaliai ir užmigau. Pasirodė Allaho Pasiuntinys ir tarė: ‚Ar atėjai, Achmedai? Atverk savo delnus!’ Jis pripildė mano delnus aukso. Pabudau. Mano rankos buvo pilnos auksinių monetų“. Imamas as-Samhudis taip pat parašė apie įvykį, kurį pats patyrė, savo knygoje „Medinos istorija“: „Pamečiau savo namų raktą. Negalėjau jo rasti. Nuėjau prie Chudžra as-saadat ir tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Pamečiau savo raktą; negaliu patekti namo!‘ Tą pačią akimirką atėjo berniukas, parodė rankoje laikomą raktą ir tarė: ‚Radau šį raktą. Gal jis jūsų?’“
Mustafa Iškis Efendis iš Kiliso savo istorijos knygoje Mavarid-i Madžidija rašė: „Mekoje gyvenau dvidešimt metų. Susitaupęs šešiasdešimt auksinių monetų, h. 1247 (1831 m. po Kr.) metais su žmona ir vaikais persikėliau į Mediną. Kelionėje pinigai baigėsi. Apsistojome kaip svečiai pas pažįstamą. Aplankiau Chudžra as-saadat ir paprašiau Allaho Pasiuntinio (sallallahu alaihi va sallam) pagalbos. Po trijų dienų į namus, kuriuose gyvenome, atėjo vienas ponas ir pasakė, kad išnuomojo mums namą. Jis liepė pervežti ten mano daiktus. Jis sumokėjo nuomą už metus. Po kelių mėnesių susirgau ir mėnesį išgulėjau lovoje. Namuose neliko nieko, ką būtų galima valgyti ar parduoti. Padedamas žmonos įlipau ant stogo. Norėjau, atsisukęs į Allaho Pasiuntinio kapą, papasakoti apie savo bėdą ir paprašyti pagalbos. Bet kai pakėliau rankas melstis, man buvo gėda prašyti ko nors pasaulietiško. Nieko negalėjau pasakyti. Nulipau į savo kambarį. Kitą dieną kažkas atėjo ir pasakė, kad toks ir toks atsiuntė man šias auksines monetas dovanų. Paėmiau piniginę. Nors mums pasidarė geriau, ligos neatsikračiau. Padedamas nuėjau prie Chudžra as-saadat ir paprašiau Allaho Pasiuntinio išgydymo. Išėjau iš mečetės ir nuėjau namo nieko neprašydamas pagalbos. Kai įėjau į namus, ligos nebeliko nė pėdsako. Kad apsisaugočiau nuo nazaro (blogos akies), kelias dienas lauke vaikščiojau su lazda. Bet netrukus pinigai buvo išleisti. Palikęs žmoną ir vaikus tamsoje, nuėjau į Masdžid an-Nabavi. Po naktinio namazo papasakojau Allaho Pasiuntiniui apie savo bėdą. Pakeliui namo prie manęs priėjo nepažįstamas žmogus ir davė man piniginę. Pamačiau, kad joje keturiasdešimt devynios auksinės monetos, kiekviena verta devynių kurušų. Nusipirkau žvakių ir kitų būtinų daiktų ir grįžau namo“.
Knygos Šakaik-i Numanija vertimo antrajame tome parašyta, kad didysis islamo mokslininkas Maulana Šamsaddinas Muchammedas ibn Chamza Fanaris (rachimahullahu taala), pirmasis Osmanų imperijos šeichas al-islamas ir savo laikų mudžadidas, susirgo katarakta ir apako. Vieną naktį jis sapne pamatė mūsų Valdovą, Allaho Pasiuntinį. Kai Jis jam įsakė: „Paaiškink (parašyk tafsirą) Taha sūrą!“, jis atsakė: „Neturiu jėgų aiškinti Kilniojo Korano Tavo aukštoje akivaizdoje, be to, mano akys nemato“. Tada mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, kuris yra pranašų gydytojas, išėmė iš Savo palaimintos chirkos gabalėlį medvilnės, sudrėkino jį Savo palaimintomis seilėmis ir uždėjo jam ant akių. Mola Fanaris pabudo ir rado medvilnės gabalėlį ant akių. Kai jį nuėmė, pradėjo matyti. Jis šlovino Allahą Aukščiausiąjį ir Jam dėkojo. Jis išsaugojo medvilnės siūlus ir testamentu nurodė, kad po jo mirties juos uždėtų jam ant akių. Kai jis 834 (1431 m. po Kr.) metais mirė Bursoje, jo testamentas buvo įvykdytas.
Chazrat imamas Malikas Masdžid an-Nabavi kalbėjosi su Abasidų kalifu Abu Džafaru Mansuru. Jis tarė: „O Mansurai! Tai Masdžid as-saadat! Kalbėk tyliau! Allahas Aukščiausiasis subarė grupę žmonių, kai Chudžurat sūroje pasakė, prasme: ‚Nekelkite savo balso aukščiau už Allaho Pasiuntinio balsą!’4 O ajatu al-karima ‚Tie, kurie Allaho Pasiuntinio akivaizdoje kalba tyliai …’5 Jis pagyrė tuos, kurie kalba tyliai. Rodyti Allaho Pasiuntiniui pagarbą po Jo mirties – tai tas pats, kas rodyti Jam pagarbą Jam gyvam esant“. Mansuras nulenkė galvą ir tarė: „O Aba Abdula! Ar man stovėti atsisukus į kiblą, ar į Kabr as-saadat?“ Chazrat imamas Malikas tarė: „Nenusuk veido nuo Allaho Pasiuntinio! Šis kilnusis Pranašas (sallallahu alaihi va sallam), kuris yra užtarėjas Prisikėlimo dieną, Prisikėlimo dieną bus vasila, kad būtumėte išgelbėti tu ir tavo tėvas Adomas alaihis-salam. Tau reikia atsigręžti į Kabr as-saadat, laikytis palaimintos Allaho Pasiuntinio sielos ir prašyti užtarimo. Nisa sūros 64-ajame ajate al-karima pasakyta, prasme:
„Tie, kurie nusikalto savo pačių nafsams (pakenkė patys sau), ir kurie ateina pas Tave ir prašo Allahą Aukščiausiąjį atleidimo, ir kuriems Mano Pasiuntinys taip pat prašo atleidimo, pamatys, kad Allahas Aukščiausiasis priima atgailą ir yra gailestingas“. Šis ajatas al-karima žada, kad tų, kurie Allaho Pasiuntinį padaro vasila, tauba bus priimta“. Tada Mansuras pakilo iš savo vietos, atsistojo priešais Chudžra as-saadat ir tarė: „O mano Viešpatie! Šiame ajate al-karima Tu pažadėjai priimti taubą tų, kurie Tavo Pasiuntinį padaro vasila. Ir aš atėjau į Tavo kilniojo Pranašo aukštą akivaizdą ir prašau Tavęs atleidimo. Atleisk man, kaip atleidai Savo tarnams, kurie prašė atleidimo, kai Jis buvo gyvas! O mano Viešpatie! Maldauju Tavęs, padarydamas vasila Tavo kilnųjį Pranašą, kuris yra Nabi ar-Rachma (Gailestingumo Pranašas). O Muchammedai, iškiliausiasis iš pranašų! Darydamas tavasulą Tavimi, maldavau savo Viešpatį. O mano Viešpatie! Padaryk šį kilnųjį Pranašą mano užtarėju!“ Melsdamasis jis stovėjo nugara į kiblą, o veidu – į Muvadžahat as-saadat langą. Minbar an-Nabavi buvo jo kairėje. Patarimas, kurį Chazrat imamas Malikas davė kalifui Mansurui, rodo, kad tie, kurie meldžiasi priešais Chudžra as-saadat, turi būti labai budrūs. Sakyta, kad netinka ilgai būti Medinoje al-Munavara tiems, kurie negali parodyti šiai vietai deramos pagarbos ir nuolankumo. Vienas anatolietis kaimietis, daug metų gyvenęs Medinoje al-Munavara, ten vedęs ir gavęs tam tikrą tarnystę prie Chudžra as-saadat, vieną dieną susirgo karštlige ir panoro airano (gaivaus gėrimo iš jogurto ir vandens). Jis širdyje pagalvojo: „Jei būčiau savo kaime, liepčiau pagaminti airano iš jogurto ir atsigerčiau“. Tą pačią naktį Allaho Pasiuntinys pasirodė sapne Šeichui al-Charam Efendžiui ir įsakė, kad to žmogaus atliekama tarnystė būtų atiduota kitam. Kai Šeichas al-Charam atsakė: „O Allaho Pasiuntiny! Tą tarnystę atlieka toks ir toks iš Tavo ummos“, Pranašas tarė: „Pasakyk tam žmogui, kad keliautų į savo kaimą ir gertų airaną!“ Kai kitą dieną įsakymas jam buvo perduotas, kaimietis tarė: „Kaip įsakai!“ ir iškeliavo namo į savo kraštą.
„Tie, kurie nusikalto savo pačių nafsams, ir kurie ateina pas Tave ir prašo Allahą Aukščiausiąjį atleidimo, ir kuriems Mano Pasiuntinys taip pat prašo atleidimo, pamatys, kad Allahas Aukščiausiasis priima atgailą ir yra gailestingas“ Nisa: 64
Jei vien per širdį praslinkusi mintis gali sukelti tokią netektį, iš to reikia suprasti, kokią didelę žalą – saugok, Allahe! – gali sukelti netinkamas žodis ar adabo neatitinkantis poelgis, net jei tai būtų tik juokais.
Tu – imanas širdyje mumino, kuris Tave myli,
jis niekada neliūdi, Tu – vaistas nuo jo sielvarto,
jis laukia Tavo užtarimo, Tu – jo širdies įsakymas,
kas tikisi pagalbos, tikrai ją pasiekia, o Rasulullah.
Salavat aš-šarifa sakymo mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui, svarba
Viena svarbiausių mūsų pareigų – skaityti salavat aš-šarifa mūsų Valdovui Pranašui kaip pagarbos ir nuolankumo išraišką kiekvieną kartą, kai Jo vardas ištariamas, išgirstamas ar parašomas. Kilniojo Korano Achzab sūros 56-ajame ajate al-karima parašyta, prasme:
„Iš tiesų Allahas Aukščiausiasis ir Jo angelai sako Pranašui salatą (kad išaukštintų Jo garbę ir orumą). O jūs, kurie tikite! Ir jūs sakykite Jam salatą ir salamą ir atsiduokite Jam iš širdies“.
Tafsiro mokslininkai (Kilniojo Korano aiškinimo mokslo žinovai) paskelbė, kad šiame ajate al-karima minimas žodis „salatas“ reiškia Allaho Aukščiausiojo rachmatą (gailestingumą), angelų istigfarą (atleidimo prašymą) ir muminų duą (maldą). Visi islamo mokslininkai vieningai sakė, kad kartą gyvenime pasakyti salavatą (kuris ištariamas kaip palaiminimas mūsų Pranašo sielai) yra fardas. Kiekvieną kartą, kai ištariamas, išgirstamas, perskaitomas ar parašomas vienas iš Jo palaimintų vardų, vieną kartą pasakyti salavatą yra vadžib, o kai Jo palaimintas vardas kartojamas, – mustachab.
Kas ko nors trokšta iš Allaho Aukščiausiojo, turėtų pirmiausia pašlovinti Allahą Aukščiausiąjį ir Jam padėkoti (chamd ir sana), o paskui sakyti salatą mūsų Valdovui, Allaho Pasiuntiniui. Tokia malda labai verta būti priimta. Malda su dviem salatais (maldos pradžioje ir pabaigoje) neatmetama. Chazrat Abu Talcha pasakoja: „Įėjau į Allaho Pasiuntinio akivaizdą. Pamačiau Jame tokį džiaugsmą ir pasitenkinimą, kokio niekada anksčiau nebuvau matęs. Kai paklausiau priežasties, Jis tarė: ‚Kaip gi man nesidžiaugti? Prieš valandėlę Džibrilas (alaihis-salam) atnešė džiugią žinią. Allahas Aukščiausiasis pasakė: kai kas nors iš Tavo ummos pasako Tau vieną salavatą, Allahas Aukščiausiasis už tai pasako jam dešimt salavatų‘“.6
Kai kurie hadisai šarif apie tai yra tokie:
„Tebūna įtrinta į žemę nosis to, kuris, prie jo paminėjus mano vardą, nesako man salato ir salamo. Tebūna įtrinta į žemę nosis ir to, kuris mato Ramadano mėnesį ateinant ir praeinant, o jo nuodėmės neatleidžiamos. Ir tebūna įtrinta į žemę nosis to, kuris sulaukia savo tėvų senatvės, bet nepelno jų pasitenkinimo ir nepatenka į Rojų“.
„Kas, prie jo paminėjus mano vardą, nesako man salato ir salamo, tas yra šykščiausias iš šykščiųjų“. Chazrat Abu Chumaidas as-Saidis sako: „Kai kurie iš kilniųjų sahabų paklausė mūsų Valdovo, Allaho Pasiuntinio: ‚O Allaho Pasiuntiny! Kaip turime sakyti Tau salatą ir salamą?‘ Mūsų Valdovas, Allaho Pasiuntinys, tarė: ‚Sakykite: Allahumma salli ala Muchammadin va azvadžihi va zurrijatihi kama sallaita ala Ibrahima va barik ala Muchammadin va azvadžihi va zurrijatihi kama barakta ala Ibrahima innaka chamidun madžid‘“.7
Kai kurie salavat aš-šarifa yra tokie:
„Alaihis-salam“.
„Sallallahu alaihi va sallam“.
„Alaihissalatu vassalamu vattachija“.
„Allahumma salli ala Saijidina Muchammad“.
„Allahumma salli ala Muchammadin va ala Alihi va Sachbihi adžmain“.
„Alaihi va ala džamii minassalavati atammucha va minattachijati aimanucha“.
„Allahumma salli ala Muchammadin va ala al-i Muchammad, kama sallaita ala Ibrahima va ala al-i Ibrahim …“
Vienas žmogus papasakojo štai ką: vienas mano draugų laiške, kurį atsiuntė, visur, kur buvo paminėtas palaimintas Allaho Pasiuntinio vardas, buvo parašęs „sallallahu alaihi va sallam taslima kasiran kasira“. Kai jį sutikau ir paklausiau, kodėl taip darė, jis pasakė: „Jaunystėje perrašinėjau hadisų knygas. Rašydamas palaimintą Allaho Pasiuntinio vardą, salavato nerašydavau. Sapne pamačiau Pasaulių Valdovą ir priėjau prie Jo. Bet Jis nusuko nuo manęs Savo palaimintą veidą. Kai perėjau į kitą pusę, Jis vėl nusuko veidą. Kai atsistojau priešais Jį ir tariau: ‚O Allaho Pasiuntiny! Kodėl nusuki nuo manęs veidą?’, Jis atsakė: ‚Todėl, kad, rašydamas mano vardą savo knygoje, nerašei salato!’ Nuo tada visada rašau Jo palaimintą vardą kartu su salatu“.
Hadisuose šarif paskelbta:
„Kas pasako man vieną salatą, tam Allahas Aukščiausiasis pasako dešimt salatų (gailestingumo), atleidžia jam dešimt nuodėmių ir dešimt kartų pakelia jo laipsnį“.
„Prisikėlimo dieną arčiausiai manęs stovės ir labiausiai vertas mano užtarimo bus tas, kuris daugiausia sakė man salato ir salamo“. Aukščiausiasis Allahas tarė Chazrat Musai alaihis-salam: „O Musa, ar nori, kad būčiau arčiau tavo liežuvio negu tavo žodžiai, arčiau tavo širdies negu tavo mintys, arčiau tavo kūno negu tavo siela ir arčiau tavo akių negu jų šviesa?“ Kai Jis tarė: „Taip, o mano Viešpatie!“, Allahas Aukščiausiasis tarė: „Tada sakyk daug salavatų Muchammedui (sallallahu alaihi va sallam)“. Allahas Aukščiausiasis tarė: „O Musa, ar nori Prisikėlimo dieną nekentėti troškulio?“ Kai Jis tarė: „Taip, o mano Viešpatie!“, Allahas Aukščiausiasis tarė: „Tada sakyk daug salavatų Muchammedui (sallallahu alaihi va sallam)“.8
Mūsų Valdovas Pranašas tarė:
„Tas iš jūsų, kuris pasaulyje sakė man daug salavatų, Prisikėlimo dieną kiekvienoje vietoje bus arčiausiai manęs. Kas penktadienį ir naktį į penktadienį pasakys man šimtą salavatų, tam Allahas Aukščiausiasis išpildys šimtą poreikių. Septyniasdešimt iš jų susiję su achiratu, o trisdešimt – su šiuo pasauliu. Paskui Allahas Aukščiausiasis leidžia angelui nunešti tuos salatus į mano kapą. Jie – kaip dovanos, ateinančios pas jus. Angelas praneša man siuntėjo vardą, kilmę ir gentį ir įrašo tai į baltą lapą, kuris yra pas mane. Mano žinojimas po mirties yra toks pat kaip mano žinojimas gyvam esant“.9
„Kas pasako man vieną salatą, tam Allahas Aukščiausiasis pasako dešimt salatų (gailestingumo), atleidžia jam dešimt nuodėmių ir dešimt kartų pakelia jo laipsnį“ Hadisas šarif
„Kai ateina ketvirtadienis, Allahas Aukščiausiasis siunčia angelus, nešančius sidabrines knygas ir auksines plunksnas. Jie užrašo tuos, kurie ketvirtadienį ir penktadienio naktį (naktį iš ketvirtadienio į penktadienį) skaito daug salatų Pranašui“. „Kai du musulmonai susitinka, atlieka musafachą (paspaudžia vienas kitam ranką taip, kaip nurodo islamas) ir skaito salavatus Pranašui, jų ankstesnės ir vėlesnės nuodėmės atleidžiamos dar jiems neišsiskyrus“. „Kai kuris nors iš jūsų įeina į mečetę, tegul taria salamą Pranašui ir sako: ‚O mano Viešpatie! Apsaugok mane nuo šėtono!’“10
Pagal kitą perdavimą: „Išeidamas iš mečetės, tegul sako: ‚Allahumma inni asaluka min fadlika‘“.
Jei dua (maldos) pradžioje nėra sanos (šlovinimo) Allahui Aukščiausiajam ir salavatų Allaho Pasiuntiniui, dua lieka už uždangos. Ta dua, kurios pradžioje yra šlovinimas ir salavatai, priimama. Kol neskaitomi salavatai Allaho Pasiuntiniui ir Jo giminei, tarp dua ir dangaus yra uždanga. Kai salavatai perskaitomi, ši uždanga suplyšta ir dua pakyla į dangų. Jei salavatai neskaitomi, malda grįžta atgal.
Jei susirinkime neminimas Allaho Aukščiausiojo vardas ir neskaitomas salatas Allaho Pasiuntiniui, virš susirinkusiųjų kabo rimbas; jei Jis nori, juos baudžia, o jei nori – atleidžia.
„Kam skamba ausyse, tegul prisimena mane ir skaito man salatą“.
„Kas ketina imtis kokio nors darbo, tegul dėl to pasitaria. Tada Allahas Aukščiausiasis suteiks jam gebėjimą priimti teisingą sprendimą tame darbe. Jei kas nors nori ką pasakyti, bet pamiršta, tegul skaito man salatą. Nes jo salatas man atstoja jo žodį. Galbūt tada jis jį prisimins“.11
„Jei geras darbas pradedamas neminint Allaho vardo ir be salato man, tame darbe nėra gėrio, ir visa jo palaima atimta“.12 Kai mirė Chazrat Abu Chafsas Kagidis, vienas iš didžiųjų islamo žmonių, kažkas jį pamatė sapne ir paklausė: „Kaip su tavimi pasielgė Allahas Aukščiausiasis?“ Jis atsakė: „Jis parodė man gailestingumą, atleido man ir įkurdino mane Rojuje“. Tas žmogus paklausė: „Dėl kokios priežasties?“ Jis atsakė: „Jis liepė man sustoti tarp angelų. Jie suskaičiavo mano nuodėmes ir mano salavatus Allaho Pasiuntiniui ir rado, kad salavatų yra daugiau. Tada Allahas Aukščiausiasis įsakė Savo angelams: ‚O Mano angelai! Jūsų darbas baigtas. Daugiau nieko neklauskite. Nuveskite jį į Mano Rojų!‘“
Vienas iš salafų (as-salichin) pasakoja: „Mirė mano draugas, su kuriuo kartu mokėmės hadisų. Sapne pamačiau jį, apsirengusį žaliais Rojaus drabužiais. Kai paklausiau, kodėl taip yra, jis tarė: ‚Kiekviename hadise, kurį matydavau, šalia Allaho Pasiuntinio vardo parašydavau ‚sallallahu alaihi va sallam‘. Už tą darbą Allahas Aukščiausiasis man atlygino šitaip‘“.
Vienas iš salafų taip pat pasakoja: „Mirė mano kaimynas, kuris buvo raštininkas. Pamačiau jį sapne ir paklausiau, kaip su juo pasielgė Allahas Aukščiausiasis. Jis papasakojo, kad Allahas Aukščiausiasis jam atleido. Kai paklausiau, dėl kokios priežasties, jis tarė: ‚Todėl, kad kiekvieną kartą, rašydamas Allaho Pasiuntinio vardą, šalia parašydavau žodžius ‚sallallahu alaihi va sallam‘’“. Abu Sulaimanas Daranis pasakoja: „Rašydamas hadisus, po garbingojo mūsų Pranašo vardo parašydavau ‚sallallahu alaih‘, bet neparašydavau ‚va sallam‘. Pamačiau Jį sapne. Jis tarė: ‚O Abu Sulaimanai! Kai rašai mano vardą hadise, kartu su salatu parašyk ir ‚va sallam‘. Tai keturios raidės. Už kiekvieną raidę – dešimt atlygių. Jei to neparašai, vadinasi, netenki keturiasdešimties atlygių‘“.
Buvo ir kitas žmogus, turėjęs tą patį įprotį. Allaho Pasiuntinys sapne jam tarė: „Kas tau yra, kad nerašai man salato iki galo?“
Abu Bakras as-Sidikas sakė: „Kas bijo pamiršti, tegul skaito daug salavatų Allaho Pasiuntiniui“.
Muchammedas ibn Saidas ibn Mutarifas, vienas iš žymiausių teisuolių (salichų), pasakoja: „Kiekvieną vakarą, eidamas miegoti, skaitydavau tam tikrą skaičių salavatų. Vieną naktį sapne pamačiau Allaho Pasiuntinį. Jis įėjo vidun. Mano kambarys prisipildė nuro. Tada Jis priėjo prie manęs ir tarė: ‚Ateik, leisk man pabučiuoti šią tavo burną, kuri skaito man daug salavatų‘. Bet aš susigėdau atkišti burną ir atkišau skruostą. Jis pabučiavo jį Savo palaimintąja burna. Pabudau kupinas džiaugsmo. Mano kambarys buvo pilnas muskuso kvapo. Tas gražus kvapas aštuonias dienas neišnyko nuo mano skruosto“. Kai mirė Chaladas ibn Kasiras, vienas iš žymiųjų salafų, po jo galva buvo rastas popieriaus lapas, ant kurio buvo parašyta: „Tai Chalado ibn Kasiro išsigelbėjimo nuo Pragaro raštas“. Tada jo artimųjų buvo paklausta, kokie buvo jo darbai. Šie atsakė: „Kiekvieną penktadienį jis skaitydavo salavatus“. Šeicho Ainio knygoje Zain al-madžalis parašyta: Allaho Pasiuntinys (sallallahu alaihi va sallam) pasakė: „Prisikėlimo dieną trys žmonių grupės bus po Aršu, kur nebus jokio kito šešėlio, tik jo šešėlis“. Kai Jo paklausė, kas jie, Jis atsakė: „Tie, kurie gelbsti mano ummą iš vargo, tie, kurie atgaivina mano suną, ir tie, kurie skaito man daug salavatų“.
Šeichas Abu Musa Dariris pasakoja: „Jūroje mus užklupo uraganas. Visi verkė iš mirties baimės. Tokioje būsenoje mane apėmė miegas. Sapne pamačiau Kilniausiąjį Pasiuntinį. Jis man liepė pasakyti kartu su manimi laive buvusiems žmonėms, kad tūkstantį kartų perskaitytų: ‚Allahumma salli ala saijidina Muchammadin va ala ali saijidina Muchammad, salatan tundžina biha min džamiil achvali val-afat va takdi lana biha džamial chadžat va tutahhiruna biha min džamiis-saijiat va tarfauna biha indaka alad-daradžat va tuballiguna biha aksal-gajat min džamiil chairati fil-chajati va badal mamat‘. Dar nebuvome priėję iki trijų šimtų, kai audra nurimo, ir mes išsigelbėjome“. Šį salatą patarta skaityti kiekviename svarbiame reikale ir per kiekvieną nelaimę, katastrofą bei žemės drebėjimą.
Dieną ir naktį mano liežuvis taria salatą ir salamą Tavo palaimintajai sielai, o Fachr al-anam!
Patikimose knygose yra daugiau nei keturiasdešimt hadisų apie tai, koks turi būti salatas.
Štai vienas iš jų:
„Kam skamba ausyse, tegul prisimena mane ir skaito man salatą“ Hadisas šarif
Allahumma salli ala Muchammadin va ala ali Muchammad, kema sallaita ala Ibrahima va ala ali Ibrahim, va barik ala Muchammadin va ala ali Muchammad, kema barakta ala Ibrahima va ala ali Ibrahim, innaka chamidun madžid.
Allahumma salli va sallim va barik varcham ala saijidina Muchammadin huva saijid-ul-Arabi val Adžam.
Va imami Makkat-il mukarramati val Medinat-il munavvarati val charam. Allam-al insane malam jalam.
Asluhu nurun va nasluhu Adam.
Basuha muachcharun va chalkuha mukaddam.
Ismuh-uš šarifu maktubun alal Lauh-il machfuzi bijakut-il kalam.
Va džismuh-uš šarifu madfunun fil Medinat-il munavvarati val charam.
Ja laita aktachilu turaballazi tacht-al kadam.
Fatuba summa tuba liman daa va tabiahu va liman aslama sachib-aš šafaati lil alamin.
Kailan ja Rabbi! Sallim ummati, ummati va ummata ja zal-lutfi val karam.
Fajunad-il munadi min kibal-ir Rachman, kabiltu šafaataka ja Nabijjal muchtaram.
Udchul-ul-Džannata la chaufun alaikum vala chuznun vala alam.
Summa radijallahu taala an Abi Bakrin va Umara va Usmana va Alijjin zil-Karam.
Va sallallahu ala saijidina Muchammadin val chamdu laka ja Rabb-al alamin.
Bichurmeti Saijid-il mursalin.
Kai ryto vėjelis paliesdavo Jo plaukus,
oras prisipildydavo muskuso ir ambros.
Nuo Jo perlinių dantų spindesio
naktį galėjai rasti nukritusią adatą.
Nuo nuro iš Jo krūtinės tamsią naktį žmonės, jauni ir seni, matė kelią.
Kai Tiesos mylimasis parodė
pirštu į mėnulį, šis perskilo pusiau.
Kai Jis prakaituodavo, kiekvienas prakaito lašas virsdavo rože,
ir žmonės su džiaugsmu rinkdavo rožes iš Jo prakaito.
Pasaulio Šachas pasodino datulių palmę,
ir tą pačią valandą ji davė vaisių.
Jei apie Jo stebuklus būtų pasakojama be paliovos iki prisikėlimo,
jie nesibaigtų, kad ir kiek prisikėlimų ateitų.
Jei norite būti išgelbėti nuo ugnies,
sakykite as-salat su meile ir karštu ilgesiu.
Assalatu vassalamu alaika, o Rasulullah!
Assalatu vassalamu alaika, o Chabiballah!
Assalatu vassalamu alaika, o Nur al-Aršillah.